Rimberto kronikos skyrius apie žygį į Apuolę

"Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama kuršiai (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo,kai jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau, danai, tai žinodami, minėtuoju laiku(853 m.), kai ponas vyskupas (Ansgaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių)tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis. Taigi ten gyvenantieji žmonės, patyrę apie jų atvykimą susijungė i vieną junginį ir pradėjo narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę jų laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto..."

"Išgirdę apie tai minėtasis karalius Olefas ir švedų žmonės įsigeidė sau įsigyti garso, kad jie gali padaryti tai ko nepadarė danai, o be to, kadangi jau ir anksčiau jiems buvo priklausę (kuršiai), sutraukė didžiulę kariuomenę ir užpuolė tas sritis. Ir pirmiausiai netikėtai atvykę, užpuolė vieną jų valstybės pilį, vadinamą Seeburg, kurioje buvo 7000 kovotojų; ją visą suniokojo, apiplėšė ir padegė. Dėl to įgavę drąsos nuleidę laivus, išvyko į 5 dienų žygį ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų pilies, vadinamos Apulia. O toje pilyje buvo 15000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje: vieni iš lauko pradėjo pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi. Taip praėjo 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jie narsiai grūmėsi kovoje; ir iš vienos ir iš antros pusės daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė. Štai, devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik kaip iš ten pasprukti. Štai, kalbėjo jie, mes nieko nenuveikiam ir esam toli nuo mūsų laivų. Nes kaip mes jau sakėm, iki uosto, kur jų laivai stovėjo, buvo 5 dienos kelio. Kadangi jie labai nerimavo ir nežinojo kas daryti, nutarė mesti burtus ir teirautis, ar jų dievai nori jiems padėti laimėti pergalę, ar nori, kad gyvi iš ten pasitrauktų. Taip metę burtus, jie tačiau neatrado jokio dievo, kuris norėtų jiems padėti. Kai tas buvo pranešta jų žmonėms, jų stovykloje kilo vaitojimas ir gausios dejonės, ir visa jų drąsa juos apleido. Ką gi, kalbėjo jie, mes nelamingieji dabar darysime? Dievai mus paliko ir nė vienas iš jų nenori mums padėti. Kurgi mes bėgsime? Esame toli nuo mūsų laivų, jie (kuršiai) mus bėgančius persekios ir visiškai mus sunaikins. Kokią gi viltį galim mes turėti? Kai jie taip pateko į tokį pavojų, kai kurie iš pirklių (jų tarpe buvę), prisiminę pono vyskupo (Ansgaro) pamokymus ir nurodymus, ėmė jiems patarinėti: Krikščionių Dievas, sakė jie, dažnai padeda tiems, kurie jo šaukiasi ir jo pagalba yra galinga. Pasiteiraukim, ar jis bus mūsų pusėje, ir noriai pažadėkime jam aukas, kurios jam būtų malonios. Visiems vienbalsiai reikalaujant, buvo mesti burtai, ir buvo rasta, kad Kristus nori jiems padėti. Kai tas buvo visiems pranešta jų širdys tiek padrąsėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir paimti pilį. Ko gi, kalbėjo jie, mums išsigąsti ir bijoti? Kristus yra su mumis, kovokime kaip vyrai ir niekas mums nepasipriešins. Pergalė bus tikriausiai mūsų, nes galingiausias iš dievų yra mūsų gelbėtojas. Susitelkę visi, džiugūs ir drąsūs jie išėjo pulti pilį. Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūši, tie, kurie buvo (pilies) viduje, paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti. Sutiko švedų karalius, o antrieji pradėjo: Dabar jau mes labiau norime taikos negu karo, trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklu praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidale, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje siūlome jums pusę svaro sidabro. O, be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime jums pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios. Nors ir buvo padaryti tokie pasiūlymai, nebuvo galima nuraminti švedų jaunuomenės užsimojimo; net smarkesni tapo, baimės nebežinojo, tik kariauti betroško, sakė nuniokosią pili ir visą ten esantį turtą, o juos belaisviais išsivesią. Bet karalius ir kunigaikščiai, sveikesnę nuovoką turėdami, paspaudė pilėnų dešiniąsias, santarvę padarė ir, gavę daugybę turtų, bei 30 įkaitų, džiaugdamiesi sugrižo pas savuosius".

KURŠIŲ PAMINĖJIMAI VIKINGŲ SAGOSE

Išskirtinė vieta kalbant apie kuršių paminėjimus tenka „Egilio sagai“ (Egils saga, Eigla). Ši saga priklauso vadinamosioms islandų, arba giminių, sagoms. Joje randame ilgiausią pasakojimą apie skandinavų vikingų nuotykius Kurše; negana to – čia pasakojama, kaip skandinavai buvo pakliuvę kuršiams į nelaisvę (tiesa, kuršiams šis žygis galiausiai baigėsi ne itin sėkmingai). Vargu, ar galima viską, kas pasakojama sagoje, priimti už gryną pinigą, plg. „[…] X a. pradžios kuršių viensėdis, aprašomas sagoje, labai panašus į XII – XIII a. islandų sodybą […]“ (Steponavičienė 1975: 307). Tačiau nepamirština, kad patys islandai XIII a., kai buvo užrašyta „Egilio saga“ (ir didžioji dalis kitų sagų), veikiausiai tikėjo, jog viskas, kas pasakojama sagose – tikra teisybė (prisiminkime, kas buvo kalbėta apie „sinkretinę tiesą“). Pacituosime visą 46 sagos skyrių. (Siekiant kuo didesnio tikslumo ir kone pažodinio artumo originalui, vertimas atliktas iš naujo specialiai šiai publikacijai, nors, žinoma, rekomenduojame skaitytojams perskaityti visą sagą, kurią puikiai yra išvertusi Svetlana Steponavičienė: 1975. Egilio saga. Vaga. Vilnius.)

Egilio saga

46 skyrius

Torolvas ir Egilis pasiliko pas Torirį labai gerbiami, o pavasarį jie išruošė didelį ilglaivį (toks karo laivų tipas), gavo žmonių ir vasarą išplaukė į rytų kraštus. Jie kariavo, pelnė turto ir grūmėsi daugelyje mūšių. Jie nuplaukė ir prie Kurlando (kuršių žemės) ir ten pusę mėnesio stovėjo prie kranto taikiai prekiaudami. O kai tai baigėsi, jie ėmė kariauti ir puolė įvairias vietoves.

Vieną dieną jie sustojo prie kažkokios didelės upės žiočių, nors ten buvo didelė giria. Jie išsilaipino ten į krantą ir buvo pasidalinta į būrius, po dvylika žmonių drauge. Jie nuėjo į mišką, o netoli nuo ten prasidėjo kaimas. Ten jie plėšė ir žudė žmones, o gyventojai bėgo nuo jų, ir jie nesutiko jokio pasipriešinimo. O kai diena ėjo vakarop, Torolvas liepė pūsti ragą, kad žmonės atsitrauktų. Tada vyrai pasuko atgal į mišką, ten, kur jie buvo sustoję, ir tik ten buvo galima sužiūrėti vyrus, kada jie pasiekė krantą. Bet kai Torolvas nusileido, Egilio ten nebuvo. Tada ėmė temti naktis, ir jiems neatrodė būsią galima jo ieškoti.

Egilis buvo perėjęs per mišką, ir dvylika vyrų su juo. Jie tada pamatė didelius laukus ir trobesius. Netoli nuo jų stovėjo kažkokia sodyba, ir jie patraukė ten. O kai jie ten atėjo, jie įbėgo į namų vidų, ir niekas jų nepastebėjo. Jie grobė tą turtą, kuris buvo palaidas (t. y., viską, ką buvo galima pasiimti). Ten buvo daug namų, ir jie ten ilgai užtruko. O kai jie išėjo į lauką ir iš sodybos, tarp jų ir miško buvo susirinkęs didelis būrys, ir šie juos užpuolė.

Tarp jų ir miško stovėjo aukšta medinė tvora. Tada Egilis pasakė, kad jie sektų paskui jį, kad nebūtų galima prie jų prieiti iš visų pusių. Tada Egilis nuėjo pirmas, o paskui – kiti taip glaudžiai vienas prie kito, kad tarp jų nebūtų galima prasibrauti. Kuršiai smarkiai juos puolė, daugiausiai – kirsdami (matyt, ietimis – U. M.) ir šaudydami (veikiausiai, strėlėmis – U. M.), tačiau neėmė kapotis. Egilis su bendražygiais iš pradžių eidami palei tvorą nepastebėjo, kad iš kitos pusės jiems ėjo (kita) tvora, ir nebuvo įmanoma praeiti. Kuršiai užpuolė juos ankštumoje (tarp šių tvorų), ir kai kurie puolė juos, kirsdami ietimis ir kardais per tvoras, o kiti užmetė skudurus ant jų ginklų. Jie buvo sužeisti, o paskui suimti ir visi surišti, ir nuvesti į sodybą.

Tas žmogus, kuriam priklausė toji sodyba, buvo galingas ir turtingas. Jis turėjo suaugusį sūnų. Paskui buvo tariamasi, ką su jais daryti. Bondas (ūkininkas) sakė, kad, jo nuomone, geriausia būtų išžudyti juos vieną po kito. Bondo sūnus atsakė, kad jau esą tamsi naktis, ir nebūsią jokios pramogos iš jų kankinimo. Jis pasiūlė palaukti ryto. Tada jie buvo suvaryti į vieną namą ir tvirtai surišti. Egilis buvo pririštas prie tokio stulpo ir rankomis, ir kojomis. Paskui namas buvo tvirtai užrakintas, o kuršiai suėjo į trobą ir valgė bei gėrė, ir labai linksminosi.

Egilis užgulė stulpą ir traukė, kol šis ištrūko iš grindų. Tada stulpas nuvirto, o Egilis išsilaisvino iš jo. Paskui jis atrišo sau rankas su dantimis, o kai 

Tas žmogus, kuriam priklausė toji sodyba, buvo galingas ir turtingas. Jis turėjo suaugusį sūnų. Paskui buvo tariamasi, ką su jais daryti. Bondas (ūkininkas) sakė, kad, jo nuomone, geriausia būtų išžudyti juos vieną po kito. Bondo sūnus atsakė, kad jau esą tamsi naktis, ir nebūsią jokios pramogos iš jų kankinimo. Jis pasiūlė palaukti ryto. Tada jie buvo suvaryti į vieną namą ir tvirtai surišti. Egilis buvo pririštas prie tokio stulpo ir rankomis, ir kojomis. Paskui namas buvo tvirtai užrakintas, o kuršiai suėjo į trobą ir valgė bei gėrė, ir labai linksminosi.

Egilis užgulė stulpą ir traukė, kol šis ištrūko iš grindų. Tada stulpas nuvirto, o Egilis išsilaisvino iš jo. Paskui jis atrišo sau rankas su dantimis, o kai rankos buvo atrištos, nusirišo pančius sau nuo kojų. Tada jis išlaisvino savo bendražygius.

O kai jie visi buvo laisvi, jie ėmė dairytis po namą, pro kur galėtų ištrūkti. Namo sienos buvo padarytos iš stambių rąstų, o viename namo gale plokščia lentų pertvara. Jie įsibėgėję sulaužė tą pertvarą.

Ten, kur jie atsidūrė, buvo kitas trobesys. Ten taipogi buvo rąstų sienos.

Tada apačioje, sau po kojų, jie išgirdo žmonių balsus. Apsidairę aplinkui, jie grindyse rado dangtį. Jie atidarė jį. Ten po apačia buvo gili duobė. Ten jie girdėjo žmonių balsus. Tada Egilis paklausė, kas per žmonės ten esą. Tasai, kuris atsiliepė, pasivadino Akiu. Egilis paklausė, ar jis norįs išlipti iš duobės. Akis atsakė, kad jie mielai to pageidaują. Paskui Egilis su bendražygiais nuleido iš viršaus į duobę virvę, kuria jie buvo surišti, ir ištraukė aukštyn tris vyrus.

Akis pasakė, kad tai du jo sūnūs ir kad jie – danai, kad jie buvo pakliuvę į nelaisvę pereitą vasarą. „Aš buvau, – pasakojo jis, – gerai laikomas žiemą. Turėjau daug darbo, prižiūrėdamas bondo (ūkininko) ūkį, bet vaikinai tapo vergais ir jiems atsiėjo blogai. Šį pavasarį mes pamėginome pasprukti, tačiau buvome sučiupti, o paskui pasodinti čia, į šitą duobę.“

„Tau ko gero čia pažįstamas namų išdėstymas, – sako Egilis, – pro kur mums tikėtiniausia ištrūkti?“

Akis pasakė, kad ten buvo dar viena lentų pertvara, – „išlaužkite ją, tada jūs pateksite į javų svirną, o iš ten galėsite išeiti kur tik norėsite.“

Egilis su bendražygiais taip ir padarė. Išlaužė pertvarą, įėjo paskui į svirną, o iš ten – laukan. Buvo tamsi naktis.[9] Tada bendrakeleiviai kalbėjo, kad jiems reikėtų pasiskubinti į mišką.

Egilis pasakė Akiui: „Jei tau pažįstami šie namai, tai parodyk mums, kur galima prisiplėšti kokio nors turto.“

Akis sako, kad turto ten nepritrūksią. „Čia yra didelė palėpė, kurioje miega bondas (ūkininkas). Ten viduje netrūksta ginklų.“

Egilis paragino tada vesti ten, į palėpę, o užlipę laiptais jie pamatė, kad ta palėpė atidaryta. Viduje buvo šviesa ir tarnai klojo vyrų lovas. Egilis liepė keliems pasilikti lauke ir sergėti, kad niekas neišeitų. Egilis įbėgo į palėpę, čiupo ten ginklus, mat jų ten visuje netrūko ir užmušė[10] visus viduje buvusius žmones. Jie visi pilnai apsiginklavo.

Akis nuėjo ten, kur grindyse buvo dangtis, ir atidarė jį. Jis pasakė, kad jiems reikią ten nusileisti į patalpą po palėpe. Jie pasiėmė žiburį ir nulipo ten. Ten buvo bondo lobiai – puikios brangenybės ir daugybė sidabro. Vyrai pasiėmė nešulius ir išnešė lauk. Egilis pasiėmė po ranka vieną didelę skrynią ir nešė ją sau po ranka; tada jie patraukė miško link.

O kai jie įėjo į mišką, Egilis sustojo ir tarė: „Šitas žygis yra visiškai prastas ir nederamas karžygiams. Mes pasivogėm bondo (ūkininko) turtą taip, kad jis apie tai nežino; niekada mes neužsitrauksime tokios gėdos. Grįžkime dabar atgal į sodybą, ir te jie sužino, kas yra įvykę.“

Visi tam prieštaravo; sakėsi norį traukti prie laivo. Egilis pastatė skrynią žemėn. Tada jis pašoko ir nubėgo į sodybą. Parbėgęs prie sodybos, jis tarnai eina iš virtuvės su lėkštėmis ir neša į trobą. Egilis pamatė, kad virtuvėje dega didelis ugniakuras, virš kurio pakabinti katilai. Jis priėjo artyn. Ten buvo dideli rąstai, stumiami vidun ir taip deginama ugnis, kaip tenai yra įprasta, kad ugnis degintų rąsto galą, ir šitaip rąstas sudega. Egilis pastvėrė rąstą ir nunešė prie trobos, ir pakišo tą galą, kuris liepsnojo, po stogo šelmeniu ir prikišo aukštyn prie tošies. Ugnis tučtuojau apėmė lenteles, kuriomis buvo dengtas stogas. Tačiau tie, kurie sėdėjo prie gėrìmo, nieko nepastebėjo, kol ugnis neįsiveržė pro lubas į vidų. Tada žmonės pasileido durų link, bet pro ten nebuvo lengva išeiti lauk, – ir dėl to, kad jos buvo užremtos medžiais, o be to, Egilis gynė duris.

Jis žudė žmones ir tarpdury, ir lauke, už durų; ir tepraėjo vienas akimirksnis, kol troba sudegė taip, kad sugriuvo. Žuvo visi, kas tik buvo viduje, o Egilis grįžo atgal į mišką ir susirado ten savo bendrakeleivius. Tada visi drauge patraukia prie laivo. Egilis pasakė, kad skrynią, kurią nešėsi, jis nori iš anksto pasilikti sau (matyt, reikia suprasti taip, kad visą kitą grobį jie vėliau dalijosi drauge – U. M.). O ji iš tikro buvo pilna sidabro.

Torolvas su bendražygiais labai apsidžiaugė, kai Egilis nusileido žemyn (t. y., prie upės žiočių, kur stovėjo laivas – U. M.). Kai išaušo rytas, jie iškart nuplaukė nuo kranto. Akis ir jo sūnūs liko Egilio būryje. Vasaros pabaigoje jie priplaukė prie Danijos, ir ten vėl tykojo prekijų laivų ir plėšdavo, kur tik jiems pavykdavo.

53 skyrius

Egilis buvo apsiginklavęs taip pat, kaip Torolvas, jis segėjo kardą, kurį jis vadino Angimi (Našur); tą kardą jis buvo įgijęs Kurlande; tai buvo be galo geras ginklas; nė vienas iš jų nedėvėjo šarvų.

PAGAL UGNIŲ MIKUČIONĮ